Maždaug 400 kilometrų aukštyje, virš mūsų galvų skrieja tebeveikiantys bei jau senai savo pirminę paskirtį praradę kosminiai palydovai, laukiantys neišvengiamos savo baigties žemės atmosferoje. Šiandien palydovų žemės orbitoje tiek daug, jog astronomams darosi keblu stebėti tolimesnius dangaus kūnus - dėl vizualinės taršos sudėtinga sufokusuoti teleskopų lęšius, nors plika akimi to ir negalime pastebėti. Artimasis kosmosas – niekieno erdvė, į kurią kiekvienas Eloniukas, turintis pakankamai lėšų, gali išsviesti ką tik užsigeidęs. Ironišką mano žvilgsnį į šią 1957 m. rusų pradėtą madą atskleidžia tai, jog čia vaizduojami palydovai pagaminti iš grubių, primityvių, toli gražu – ne kosminių medžiagų, tokių kaip medis (laukinė trešnė), geležis ar betonas. Atskirai šių objektų nesu eksponavęs – man svarbi jų visuma, tarpusavio ryšys (ne veltui tai – palydovai). Kartu šie objektai veikia kaip vienas kūrinys. Neatmetu galimybės, jog ateityje jų gali atsirasti daugiau.