Skulptūra „Paskutinis lašas“ – provokuojantis, pankiška estetika persmelktas kūrinys. Darbo vaizdinį įkvėpė postmoderniojo pankroko grupės „Lapkričio dvidešimtosios orkestras“ daina „Kniedytas ploščius“, kurioje mitinis „motorizuotas veikėjas“ turi reikalų ant Stikso upės ledo. Pats objektas – tai išdidinti, vyriški, trikampio kirpimo apatiniai, suvirinti iš metalo atraižų. Kūrinys kalba apie nepatogumo jausmą, apie daugeliui pažįstamą situaciją, apie kurią nepriimta kalbėti garsiai. Žinoma, nereikėtų į kūrinį žvelgti vien tik suvokiant jį tiesiogiai. Per ironišką prieigą paliečiamos apsimetinėjimo, dangstymosi korektiškumu ir nuolatinio sieko būti „patogiu“ temos. Kritiškai žvelgiama į vadinamųjų „nuomonės formuotojų“ , taip pat – meno elito tarpe įsivyravusį savęs, kaip „kvepiančio, švaraus ir nepaliesto“ reprezentavimą, kartu į status quo poziciją šiandienos politiniame ar kultūriniame kontekste. Turint galvoje, jog skulptūra buvo sukurta specialiai meno mugei „ArtVilnius“ (kurios vienas pagrindinių rėmėjų, net karo kontekste, tebėra Volfas Engelman), tai buvo sąmoninga kritika. Už bandymo neparodyti savo pozicijos,  neretai slypi asmeninės naudos siekis ir drąsos stoka, o graži pakuotė – tik baltais siūlais suadytas paviršius. Kūrinio pavadinimas gali būti suvokiamas ir kaip „paskutinis kantrybės lašas“, tarsi raginimas „išsiplauti triusikus“.

​

Vizualiąja kūrinio pusę inspiravo postapokaliptinė estetika. Išdidinti vyriški apatiniai suvirinti iš smulkių metalo atraižų, atrodo tarsi suadyti iš mažyčių audinio lopinėlių, civilizacijos trupinių. Darbo paviršius „pasiūtas“ iš geležies – lyg savotiška skulptūrinė tekstilė. Rūdys ir nešlifuoti suvirinimo taškai primena mūšio lauke likusias karinės technikos nuolaužas, taip pat kalba apie laikinumą ir primena, jog viskas, ką turime, gali būti labai trapu.