Darbo sumanymas kilo iš sunkiai nusakomo jausmo, jog, kad ir kur bebūtum – esi ne ten, kur turėtum būti. Nuolat lydintis nerimas verčia ieškoti kažko neįmanomo, neapčiuopiamo, abstraktaus. Salos, kurioje galėtum jaustis esąs savimi. Atmintyje neretai iškyla kažkada matytas reportažas, apie atsiskyrėlį, gyvenantį tuščioje saloje, kažkur Japonijos vandenyse. Neteigiu, jog tai – kažkokia siekiamybė, bet tas žmogus atrodė pasiekęs sau pakankamą būtį. Žinoma, sala tėra metafora neapibrėžtai, abstrakčiai būsenai įvardinti. Vidinė Utopija. Visai tikėtina, kad ta amorfiška siekiamybė visai nejauki, kelianti baimės ir vienatvės jausmus. O jos tikslas ir yra likti nepasiekiama. Kaip horizontas.

​

Kūrinio forma abstrakti, tačiau talpinanti keletą asociatyviai atpažįstamų sluoksnių. Skulptūra gali priminti vandenyno gelmių gyvį, kosminį erdvėlaivį iš neišvengiamos ateities, dykumų peizažą ar žmogaus kūno linkius. Pirmosios dvi terpės (vandenyno gelmės bei kosmoso erdvė) žmonijai tebėra menkai pažįstamos, o tai palieka daug erdvės vaizduotei šakotis. Neretai žinojimas atima kūrybinį džiaugsmą. Trečioji terpė (dykuma) – gyvybei nepalanki, o kartu erotiška, savo panašumu į apnuoginto kūno linkius. Šis aspektas gan glaudžiai susijęs su kūrinio tema, nes tai liečia ir geismo sąvoką.

​

Prisimenu, kaip prieš daugelį metų, mane tėvai nusivežė į Barseloną. Ten yra vienas didžiausių pasaulyje akvariumų, kuriame galima pamatyti įvairių vandens gyvių. Akvariumo lankytojai eina stikliniu tuneliu, o aplink jį plaukioja rykliai, rajos, didžiuliai aštuonkojai ir daugybė kitų vandens padarų. Šis apsilankymas paliko didelį įspūdį. Visi šie gyviai atrodė nepaprastai grakštūs ir svetimi. Kartu, regint trijų metrų ilgio ryklį, plaukiojantį greta sąlyginai plonyčio akvariumo stiklo (niekada negali tvirtai pasitikėti tuo, ką padarė žmogus), neapleido pagarbios baimės jausmas. Nepaprasta patirtis. Turėjau siekį, bent dalį šio pojūčio atspindėti savo darbe.