Atspirties taškas kuriant erdvinę instaliaciją STAGNUM buvo mano paties parašytas tekstas, kuriame pasakoju apie savo asmenines būsenas, patirtas bandant užsiiminėti meditacijos praktika. Nepaisant to, kad tekstas buvo pirminis veiksnys, nuo kurio pradėjau kurti šį darbą, jis dalyvauja kūrinyje, kaip vienas iš lygiaverčių instaliacijos sudedamųjų elementų. Vengdamas aiškinamojo teksto įvaizdžio, panaudojau senovinį veidrodiniu principu veikiantį projektorių – didintuvą, leidžiantį projektuoti išdidintą vaizdą tiesiai iš popieriaus lapo. Taigi, tekstas tampa vaizdu ir jo turinys praranda dalį reikšmingumo, tačiau, dėka projekcijos, įsilieja į instaliaciją ir kartu su kitais elementais kuria vientisą darbą. Visos kūrinio sudedamosios dalys man yra vienodai reikšmingos ir aš sąmoningai nepateikiu paaiškinimų, kodėl pasirinkau vieną ar kitą elementą, tokiu būdu kurkas giliau įtraukdamas suvokėją į jų visumos kuriamą, meditatyvią atmosferą. Eliminavus bent vieną iš instaliacijos sudedamųjų dalių, liktų tik atskiri, mano paties rankomis pagaminti ar rasti daiktai. Svarbiausia – visuma.

​

Šiuo darbu mėginu kalbėti apie lėtėjančius ar, kone, sustojančius procesus, taigi pavadinimas STAGNUM nėra atsitiktinis (lotyniškai žodis stagnum reiškia stovintį vandenį). Pradiniame etape, meditacijos praktika mane sudomino, kaip technika leidžianti pristabdyti nuolat kasdienybėje lydinčių, chaotiškų minčių srautą. Bent jau taip atrodė pradžioje. Tačiau pradėjus medituoti, paaiškėjo, jog bandant sulėtinti mentalinius procesus, veikiamas ir fizinis lygmuo – mano kvėpavimas pasidarė sunkus ir nepastovus. Tuo tarpu minčių srautas tik suintensyvėjo, pakito laiko pojūtis. Mėginant medituoti laikas neįprastai prailgo ir ėmė rodytis, jog apskritai sustojo. 

​

Nepaisant to, kad kūrinyje kalbu apie gana intymias asmenines patirtis, stengiuosi išlikti kiek įmanoma objektyvesnis, dėl to mano pozicija neapsieina be švelnios autoironijos.