Vienu svarbiausių meno kūrinių bruožu laikau daugiasluoksniškumą. Meno praktikoje man įdomu kurti nesibaigiantį, daugiaperspektyvį galvosūkį, kuriame, naudojant platų medžiagų ir formų spektrą, susipina skirtingos idėjos. Dirbant su viena idėja sąmonė nesiliauja generavusi kitų, dėl to eigoje smulkūs sumanymai perauga į dideles objektų grupių kuriamas situacijas. Kuriant remiantis tokia metodika, didžiausiu iššūkiu tampa bandymas skirtingas idėjas sujungti į visumą tiek vizualiame, tiek konceptualiame lygmenyse. 

​

Kūrinį sudaro keturi elementai: medinės rogės, betoninė zoomorfinė skulptūra, objektas su žalia šviesa bei disko formos skulptūra su į erdvę įsiveržiančiomis ataugomis. Siekiau, kad visi kūrinyje dalyvaujantys elementai būtų organiški ir vieningi. 

​

Gilindamasis į mano darbą žiūrovas gali neįžvelgti racionalaus ryšio, sujungiančio atskirus elementus, tačiau genezė gali įvykti pasitelkiant intuiciją. Manau, jog autorius neprivalo paaiškinti, kas ką reiškia jo darbe, nebent to reikalauja kūrinio specifika. Suvokėjas gali kūrinį perskaityti kitaip, nei žvelgiant iš autoriaus perspektyvų, tačiau tai nereiškia, jog jis suvokia neteisingai. Visos interpretacijos gali vystytis paraleliai. Netikiu, jog apskritai yra toks dalykas kaip klaidinga interpretacija. Savo darbu žiūrovui siūlau per kūrinį pažvelgti į save ar atrasti atpažįstamų būsenų savo patirtyse. Kartu kūrinys lyg veidrodis atspindi mane (autorių) bei aplinką, kuri mane formuoja. Iš dalies tai yra savotiškas autoportretas, kita vertus, tai ir atspirties taškas, provokuojantis suvokėjo reakciją.